UŽGAVĖNIŲ ŠĖLSMAS
Ir aš ten buvau,
Vasario 28 – sios rytą
Gamtoje tarsi kažkas pakito.
Oras pavasariu kvepėjo,
Bet ta žiema… ji niekaip neišėjo!
Tai bando lyti,
Tai žiūrėk – vėl sninga.
Atleisk, žiemuže,
Bet šiemet tu jau mums nereikalinga.
Mes tau padėsime išeit,
Bet tam mums Užgavėnių reik.
Taigi, pradėsim nuo pradžių,
Kas vyko dešimtos laiku.
Vaikų daržely „Obelėlė“,
Kai salės durys prasivėrė.
Ponia Gaspadinė į savo namus,
Sukvietė raganas, velnius,
Čigonus ir ubagus – jaunus, senus,
Kurių neatpažinsi nei pagal išvaizdą,
Nei pagal metus.
Visi orus spėjo, dar derlių, valgius minėjo,
Bet už viską labiau pasilinksmint norėjo.
„Važinėjosi rogėm“, voliojos visi,
Kaip sakiau – dideli, ir maži.
Padainavę dainą ubagų,
Pajutome, kad dūkt visai smagu!
Tad, susiradę porą, šokom žydo šokį,
Kaip kas mokėjom ar kaip buvome išmokę.
Ir apie blynus dar dainavom,
Bet šventę Lašininis vainikavo.
Ir ne tik jis – ir Kanapinis buvo,
Ir vieno jų valdžia tikrai pražuvo.
O kaip jie virvę traukė, o kaip galynėjos.
Atrodė salėj – viesulu praskriejo vėjas!
Ir po kovos bei ginčų didelių,
Išėjo Lašininis iš salės lauk,
Kraštiečių takeliu, pasukęs vien tik jam težinomu keliu…
Mes Kanapiniui pažadėjom būt sveikais,
Tegu pavasaris greičiau ateis laukais.
Nuo šiol Gavėnas ant stogo sėdės,
Jis viską matys ir viską girdės !
Blynus valgiau, žiemą variau
O dabar viską surašiau –
Auklėtoja Rasa Jurikienė