„Rankos sukuria – rankos sugriauna“ – toks buvo mūsų slaptažodis vartams į Tolerancijos šalį atrakinti.
Visi mes esame skirtingi – vyresni ir jaunesni, net akys, odos spalva skiriasi. Vienas, mums atrodo, kad turi viską, nes jis turi rankas, kojas, akis, o kitas – mato tik tamsą. Yra, kas negali kartu su kitais bėgioti, įspirti kamuolio į vartus, nes jo kojytės nejuda… Jis kitoks…, o gal ir ne, nes jis, kaip ir visi, nori žaisti, draugauti, kalbėtis, nori būti apkabintas.
2017-11-16 visi vaikai turėjo galimybę apsilankyti Tolerancijos šalyje. Jie pasistatė savo svajonių autobusą ir ramiai susėdo, tačiau, pasirodo, be bilietų! Teko išlipti ir spalvotą bilietuką kasoje nusipirkti. Visi susėdo, vietų laisvų neliko ir staiga – štai kas atsitiko: atėjo teta, ji raišavo ir dejavo, kad kojytę skauda. Kaip jūs manote, kaip teta važiavo? O gi, paprastai, nes vaikai jai užleido savo vietą, visi tilpo, visi važiavo ir smagiai dainavo. Privažiavę stotelę išlipo, traukinio mašinistą sutiko, prikabinę gražiausių spalvų vagonų, vaikai paliko peroną.
Kelionė baigėsi ties vaikų pagamintomis rankutėmis. Visiems pasakius slaptažodį, kiekviena grupė gavo dovanų stebuklingą diską (CD). Jį peržiūrėję, vaikai sužinos, ką reiškia draugauti, būti drąsiam, pažins paukščiuką, kuriam draugai padėjo pakilti į dangų. Vaikai pamatys Tomą, kuris nori juokauti ir žaisti, kuris visada netoliese sukas, bet negali akių pakeisti. Tomo akys nemato nieko, jos prie to jau seniai įpratę. Jis nematė žolės, nei sniego, net savęs niekados nematė…
Visa tai dar vaikai pamatys, o kol kas visi žaidžia muzikinį žaidimą „Ateina laikas“. Auklėtojos Vanda, Elida ir Rasa jau skuba kitur, nes, iš tiesų, viskam ateina laikas: laikas susirasti draugų, laikas užaugti ir laikas pasakyti „ Iki pasimatymo!“.
Mylėkime ir gerbkime save ir mus supančius žmones. Galbūt dievas ne visiems davė matančias akis, gal ne visiems dvi rankas ar dvi kojas, bet širdį… širdį visiems įdėjo po vieną.
Rasa Jurikienė, „Pelėdžiukų“ grupės auklėtoja