Linksmu vaikų klegesiu pasitiko gražus rugsėjo 24 – osios rytas: viso darželio vaikai susirinko į sodininko (auklėtoja Regina Petrikienė) organizuojamą obuoliukų skynimo šventę. Ir vos nesibaigė liūdnai, mat lapė (auklėtoja Rasa Jurikienė) pagalvojo, kad čia jos namai. Skaityti nemokėjo, tad darželį pavadino taip, kaip jai reikėjo – kad čia „Lapės ola“ ir padaryk jai nors tu ką! Obuoliukų nepažino, juos pyragais pavadino, kad pati juos kepė, ant šakų padžiovė, o vilkas ir meška juos valgys kaip stovi!
Bet vaikai protingi – gražiai prisistatė ir lapę melagę į „vietą pastatė“. Lapė liūdna jau išeiti norėjo, bet vaikai supratingi ją laiku suturėjo. Sodininkas, oi veiklos kiek buvo numatęs, jos galėtų užtekti net metams! Lapė su vaikais dainavo, šoko, žaidė ir šiaip linksma strakinėjo, visko visų klausinėjo, kad sodininkas jos atsigint negalėjo.
Visi kartu kieme augančią obelaitę apžiūrėjo, jos obuoliukus nuskinti padėjo. Pirmuosius obuoliukus darželio vadovės skynė, vaikams sveikatos linkėjo ir gražiai į didelį krepšį įdėjo, joms padėjo vaikai, padėjo sodininkas, net lapė skynė gražiai, paskui pasimetus stovėjo, obuolių parsinešti į mišką norėjo, bet kažkaip paprašyt nemokėjo, kas ten žino – gal ir vėl išeiti norėjo, bet vaikai laiku suturėjo. Jie paklausė: kiek reik obuolių? Lapė sako: „Gal dešimt paimti galiu?“ Žinoma, ji skaičiuot nemokėjo, tad vaikai suskaičiavo dešimt ir sodininkas dar nuo savęs keletą pridėjo.
Štai ir šventės pabaiga artėjo – muilo burbulai skraidyt pradėjo, katinas kitapus tvoros ėjo ir tas viena akim į burbulus žiūrėjo, matė kaip džiaugėsi vaikai , kaip už darbą obuolių pyrago, sulčių gavo, ir galvojo: „Lapė nemelavo – nieks pasauly nebaisu, jei turi tokių draugų! Kitąmet ir aš čia būsiu, kartu šoksiu, kartu triūsiu!
Rasa Jurikienė, auklėtoja